Lietuviški baldai ankštiems butams – sumanumo etalonas
Gidas Vytis Ledas, aidai.lt
Pamenu mūsiškius 42-ų kvadratų “palocius”, kuriuose vienu metu gyvenome kartu su maniškiais tėvais ir sumaniu taksiuku. Įdomus buvo gyvenimas, kai visiems sumigus, pasidėdavau ant virtuvinio staliuko braižymo lentą ir iki išnaktų braižydavau: nuo pat mokyklos laikų (berods, nuo 8-o klasės) braižyba man patiko, tad ir kursinius darbus mėgau, gaudavau gerus pažymius. Vienintelį trejetą (pradėjau mokytis dar esant penkiabalei sistemai) už kursinį darbą įpaišė pavyduolis metalinių konstrukcijų disciplinos dėstytojas, matyt, kompleksavęs dėl savosios “popiergraužiškos” išvaizdos. Na, bet kontekste dvidešimties gerų balų už kursinius, tas trejetukas oro nedarė, nors pasakojimas bus ne apie inžinerijos studijas, o apie baldus. Ilgą laiką keliavo su mumis į vis naują būstą Rygoje pagaminta sekcijukė, labai panaši į titulinėje nuotraukoje esančią: ją buvo galima surinkti įvairiai, pasirenkant tam gyvenimo etapui aktualiausią variantą, iš dviejų dalių baldo padarant tik vienos dalies ir t.t. Sekcijukė buvo šiek tiek už mane vyresnė, tad atlaikė daugiau nei pusę amžiaus, iki atrado vietą sandėlyje: gal iki šiol joje naujieji šeimininkai laiko įvairius rakandus?..
Na, o mes leidžiamės į praėjusio amžiaus šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius, kai buvo pradėta masinė “chruščiovkėmis” vadintų stambiaplokščių bei mūrinių daugiabučių statyba.
Dauguma jų iškilo ūmiojo sovietų imperijos vaduko Nikitos Chruščiovo viešpatavimo laikmečiu (1954-1964), tad ir buvo praminti “chruščiovkėmis”.
Eiliniams piliečiams skirti būstai buvo ankšti, nepatogūs (kambariai – pereinami), virtuvės tebuvo keturių ar penkių kvadratų, tačiau ir toks būstas buvo dažno svajonė, nes šimtai tūkstančių tebegyveno triukšminguose bendrabučiuose ar medinukuose be patogumų.
Nuotraukoje - masinė "chruščiovkių" statyba, kuri vyko 6-ame ir 7-ame dešimtmečiuose.
Sparčiai stiebiantis “chruščiovkėms”, baldininkai gavo rimtą užduotį: suprojektuoti ir pradėti gaminti baldus, tinkančius ankštiems ir neįmantriems butams.
Reikia tik pagirti lietuvių dizainerius ir baldų gamintojus, nes užduotį jie įvykdė puikiai – žvelgdami į anuomečius baldus, rodos, vartome IKEA katalogą.
Mūsų kelionės praeitin tikslu bus sužinoti garsiausių dizainerių vardus, išvysti to meto baldus, pasidomėti juos gaminusiomis įmonėmis.
Nuotraukoje - eksperimentiniai svetainės baldai (A. Stapulionis, 1959-1960 m.)
Šiuolaikinių lietuviškų baldų dizaino “tėvu” pagrįstai laikomas dar tarpukariu kūrybinę veiklą pradėjęs Jonas Prapuolenis (1900-1980). Kūręs liaudiškais ornamentais puoštus baldus ir mokęs jaunąją baldų dizainerių kartą, Prapuolenis ano laikmečio leidiniuose vadinamas dailininku, o jaunoji dizainerių karta – architektais.
Tiek baldininkystės metras Prapuolenis, tiek jaunoji karta kūrybiškai naudojosi liaudies meistrų patirtimi, kurdami novatoriškumu pasižyminčius baldus gyvenamiesiems kambariams, svetainėms, miegamiesiems, vaikų kambariams, vasarnamiams.
Nuotraukoje - bendrojo kambario baldai (dail. J.Prapuolenis, 7-as deš.).
Lengvos ir grakščios formos, nesudėtingos ir serijinei gamybai patogios konstrukcijos, paviršių dekoravimui naudojama natūrali medžio faktūra, neretai įkomponuojami puošybos elementai, lengvai surenkami, malonaus akiai dizaino – tai lietuviškų baldų bruožai.
Šeštame dešimtmetyje įkurtame Liaudies ūkio tarybos baldų ir medžio apdirbimo pramonės valdybos eksperimentiniame konstravimo biure dirbo profesionalai, grindę pamatus lietuviškų baldų stiliui: Tadas Baginskas, Vytautas Beiga, Eugenijus Cukermanas, Ema Valerija Cukermanienė, Lygija Marija Stapulionienė, Algimantas Stapulionis.
Jų sukurti baldai – paprastų ir praktiškų formų, tiesių ir lakoniškų linijų, darnių proporcijų, patogūs ir meniškai išraiškingi, bet neturintys ornamentinės puošybos, tad estetinio įspūdžio siekta natūralia baldų paviršiaus medienos danga.
Nuotraukoje - bendrojo kambario baldai (arch. M. L. Stapulionienė).
Baldų pramonė gyvybinga, tad netruko atsigauti ir pokariu.
Pirmieji atkurti fabrikai Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje, iškilo Jonavos fabriko pirmieji cechai, prie lentpjūvių Ukmergėje, Šilutėje ir Panevėžyje pastatyti stambūs baldų cechai, o Šiauliuose ir Kaune – priešingai: prie veikusių baldų fabrikų prijungtos lentpjūvės.
Baldų gamybai pritaikyti Klaipėdos degtukų šiaudelių gamykla ir Vilniaus faneros gamykla, iškilo nauji Jonavos baldų fabriko cechai, septinto dešimtmečio pradžioje pastatyti nauji Kauno baldų kombinato cechai, išplėstas Šilutės baldų ir medžio apdirbimo kombinatas, ėmė veikti Vilniaus baldų ir medžio apdirbimo kombinatas, septintojo dešimtmečio vidury tapęs Vilniaus baldų įmonių susivienijimu.
Nuotraukoje - bendrojo kambario baldai (arch. A. ir V. Nasvyčiai, 7-as deš.).
7-ojo deš. viduryje baldus gamino jau penkiolika Liaudies ūkio tarybai priklausiusių įmonių, rajoniniai buitinio aptarnavimo kombinatai, Darbo rezervų valdybos mokyklos ir kitos žinybinės įmonės.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje baldų gamybos įmonės pagamino produkcijos už 3,6 mln. rublių, 1958-ais – jau už 10,8 mln., 1960-ais – už 17,2 mln., 1964-ais – už 31,4 mln.
Spartus gamybos augimas prasidėjo 6-o deš. pabaigoje, baldininkams apsirūpinus modernia įranga, ir ėmus specializuotis gaminti skydinius, rėminius ar minkštuosius baldus. 7-o deš. pradžioje Liaudies ūkio tarybos baldų ir medžio pramonės valdybos įmonės pagamino 148 tūkst. stalų, 81 tūkst. spintų, 20 tūkst. bufetų, pusbufečių ir servantų, 6 tūkst. sofų ir minkštasuolių, 5 tūkst. baldų komplektų ir garnitūrų.
Nuotraukoje - virtuvės baldai (arch. V.Cukermanienė, 7-as deš.).
Eksperimentiniame baldų konstravimo biure sukonstruotas universalios paskirties išardomų baldų rinkinys imtas gaminti įvairiausiose sovietų imperijos įmonėse, o naujų baldų konkursuose lietuviai skynė laurus 1959-ais ir 1961-ais, gaudami solidžias premijas.
Baldai gaminti ne tik prestižinėms sovietijos įstaigoms bei organizacijoms, bet ir eksportuoti Afrikon, kurioje anuomet sovietų imperija plėtė įtaką.
Rinktinio grožio baldais aprūpintos stilingos ir šarmingos užeigos visoje Lietuvoje, kurių interjerai bus negrįžtamai suniokoti XX a. paskutiniame dešimtmetyje vykusios “pri(ch)vatizacijos” metu.
Bet tai įvyks po keliasdešimties metų, o kol kas dairomės į lietuviškus baldus chruščiovinio atlydžio/atšilimo laikmečiu.
Nuotraukoje - baldų parduotuvės interjeras 7-o deš. vidury.
